Devintoji savaitė arba paslaptingoji Transilvanija - I dalis

2018 m. liepa 1 d.

– Oho, kaip jau bus įdomu, – ironiškai sako Dalius, kai po truputį artėjame link vadinamųjų Purvo vulkanų Rumunijoje, – kaip smagu ir visai nekaršta! – po nosimi burba toliau, valydamasis nuo kaktos prakaitą.

Užuot važiavę autobusiuku, nusprendėme valandėlę pasivaikščioti iki lankytinos vietos ir, netikėtinai išsigiedrinus ir pradingus gaivinančiam vėjui, papuolėm į slegiantį vidurdienio karštį. O pasivaikščiojimui maršrutą netyčia pasirinkome kelio, kuriame nuolat zuja mašinos, šalikelę, nors tikėjomės smagaus keliuko laukais.

– Gal bent bus kažkas įdomaus, – bandau guosti gal Dalių, o gal labiau save, kai dedame paskutinius žingsnius link įėjimo pro vartelius. Susimokame, praeiname. Prieš akis matosi tik ruda purvina žemė dar gerus 30 metrų į priekį.

– Nuostabūs purvo vulkanai! – Daliaus ironija nedingsta.

– Bent pažiūrim, – sakau, nors ir pati nelabai turiu vilties. Įėjimo bilietas kainavo 4 rumuniškas lėjas – mažiau nei 1 eurą. Kažko labai įspūdingo kaina tikrai nežada. Einam tolyn. Žingsnis po žingsnio iš už kalvelių išnyra įvairių dydžių krateriai. Prieiname arčiau.

– Bliurbt! – sprogsta vienas burbulas didžiausiame krateryje, – bliu-bliurt, – sprogsta dvigubas.

– Matei?! – klausiu Daliaus.

– Taip! – pamiršęs visą karštį, nuovargį ir ironiją, jau neatsitraukdamas stebi sprogstančius purvo burbulus.

– Bliu-bliurbt! – sproginėja toliau ir išspjautas purvo gurkšnis iš lėto sunkiasi ir bėga kraterio paviršiumi tolyn. Pasirodo, šiose vietose iš maždaug 3km žemės gelmių į paviršių kyla dujos ir, prasiskverbdamos pro molio ir vandens sluoksnius, kartu su savimi į viršų išspjauna purvą. Per ilgus metus susiformuoja įvairaus dydžio krateriai, kurie toliau spjaudydami purvą, formuoja ir didelius purvo tarpeklius.

– Einam ten! – parodau dar į toliau esančius gilius tarpeklius. Keliaujam, ir žingsnis po žingsnio vis labiau jaučiamės lyg vaikščiotumėme Mėnulyje. Tarpeklių dugnai nusėti jau pradėjusio džiūti purvo, o sienos savo aukščiu kyla į dangų. Išvaikštom visus kraterius ir tarpeklius dar gerą valandą ir karštyje pėdinam namo – šįkart jau laimingi ir pilni įspūdžių. Abu niekada negalvojom, kad taip džiaugsimės iš žemės trykštančiu purvu.

Grįžtam į autobusiuką ir iškeliaujam tolyn. Šiandien judame link Transilvanijos. Duobėmis garsėjančiais Rumunijos keliais dardame tolyn link Brašovo miesto, aplenkiame šį ir keliaujame link mažesnio, Zarnesti, miestelio, nuo kurio nusukame link miško žvyruotais keliukais. Šiąnakt apsistosime čia – nedidelėje stovyklavietėje šalia Piatra Craiului nacionalinio parko. Užsikuriame ilgai vežiotą sudedamą šašlykinę, džiaugdamiesi jog pagaliau galim ramiai kurenti laužus, kas buvo uždrausta lig šios apkeliautose šalyse, išsikepame burgerių ir gerokai persivalgę, bet laimingi susiruošiame miegoti.

– Važiuojam pas Drakulą vampyrą! – kitą rytą jau žadina mane Dalius. Iš tiesų – šiandien planuose aplankyti turbūt vieną žymesnių turistinių objektų mūsų kelionėje – Brano pilį, dar žinomą kaip Drakulos pilį. Atvykstame į Brano miestelį. Žmonių nematyti, tik ant kalno stovi išdidi ir paslaptinga pilis. Kaip tikri turistai, 9 valandą ryto keliaujam link pilies.

– Turėtų būti mažiau žmonių, – sakau Daliui, džiaugdamasi, kad pavyko anskti išsiruošti. Ateiname prie kasų – uždaryta. Skaitom visus įmanomus užrašus: pasirodo, šiandien pilis atsidaro lankytojams tik nuo 12val. Kaip tyčia! Nieko, labai nenuliūstam, grįžtam iki autobusiuko ir lūkuriuojam. Išmušus 12 valandai bandom iš naujo. Pasirodo, mes ne vieni – prie pilies laukia jau ilga ilga eilė turistų.

– Tikrai mažiau žmonių.. – juokiamės su Daliumi. Nieko, jei turistaujam tai jau iki galo. Atstovim eilėje, per lietų kiūtinam kartu su visais link pilies ir, įsispraudę į ją, kartu su dar didele grupe žmonių iš lėto slenkam per pilį nuo vieno kambario iki kito. Bandom palaukti, gal šiek tiek pamažės žmonių, bet jie, rodos, niekada nesibaigia. Eilės turistų iš lėto juda per pilies kambarius jau iš anskto nustatytu maršrutu. Vienas po kito pasilenkę eina pro mažas durytes, siaurus laiptelius, ir visi iš eilės pažiūri į tuos pačius eksponatus. Visiškas turistų konvejeris. O vampyrų, pasirodo, šioje pilyje kaip ir nebūta. Nėra jokių įrodymų, kad rašytojas Bram Stoker’is, parašęs garsiąją “Drakulą” bent kažką žinotų apie šią pilį. Vienintelė sąsaja tėra šioje pilyje kurį laiką gyvenęs Valakijos princas Vladas III, dar žinomas kaip Vladas Drakula. Po geros valandos ėjimo koja už kojos su tuntu žmonių, tegalėjom tik džiaugtis ištrūkę.

– Patiko pilis? – juokdamasi klausiu Daliaus.

– Tikriausiai, – juokiasi ir jis, nelabai suprasdamas, ar kažką iš tos pilies mes bent normaliai pamatėm. Tačiau tebūnie tai įdomi turistinė patirtis.

Prisisotinę būvimo tarp žmonių po pietų nusprendėme šiek tiek atitrūkti nuo visų ir pamatyti apylinkes mūsų labiau mėgstamais būdais – pasivaikščioti šalia esančiais žygių keliukais. Nužiūrėję valandos laiko keliuką, patraukėm tiesiai link jo. Neapsižiūrėjom tik, kad keliukas pirmą pusę kelio traukia stačiai į kalną. Prie visko pridedant, kad buvo kątik gerai stipriai paliję, mūsų pasivaikščiojimas netikėtai virto kopimu į kalną, slystant purvu žemyn ir bandant įsikabinti į pasitaikiusias žoles ar šakas. Smagiausia tokioje situacijoje yra tai, kad jau šiek tiek pakopus tokiu keliu į viršų, jei visgi užeitų noras viską metus apsisukti atgal – kelias belieka tik per purvą žemyn ant užpakalio. Todėl neturėdami kur dėtis, juokdamiesi iš absurdiškos situacijos toliau kilom aukštyn, labai tikėdamiesi, kad kitas kelias žemyn bus nuožulnesnis. Užkilus į viršų gavom nuostabų atlygį už visas pastangas nenuslysti žemyn – prieš akis atsivėrė visas Brano miestelis kalnų apsuptyje, vakaro šviesoje, kol tarp kalnų po lietaus garuoja drėgmė ir kaupiasi debesėliai. Stovėjom ir grožėjomės – net ir pačios labiausiai turistinės vietos visgi turi savo mažiau lankytinų ir paslėptų nuostabių vietelių. Prisisotinę vaizdų pajudėjom toliau ir, laimei, nusileisti žemyn pasisekė daug paprastesniu keliuku per pievas ir avių bandas. Saulei besislepiant už kalnų grįžome į autobusiuką. Šiąnakt nakvosime čia, su vaizdu į pilį.

– Pas meškas! Pas meškas! – šįkart jau ansktų rytą aš žadinu Dalių. Važiuosim į LiBEARty Sanctuary, esantį netoli Brašovo. Šįkart jau žinom, kad turime atsidurti ten anksti – pirmasis turas prasideda 9:15. Susiruošiam, išsukę iš pagrindinio kelio geras 15 minučių dardam įtartinais žvyrkeliais. Štai jis! Rudųjų meškų rezervatas! Abu apie jį nieko per daug nežinom, tik žinom, kad pamatysim meškų. Abu tuo džiaugdamiesi nusiperkam bilietus ir, su kitais ankstyvais atvykeliais, pareigingai laukiam turo pradžios. Išmuša 9:15 ir mus pasitinka gidė:

– Welcome to LiBEARty Sanctuary. First of all, this is NOT a zoo, – griežtu balsu pareiškia ji. – It is a bears’ forest and please respect that!

Turas prasideda filmuku apie tai, kaip rezervato įkūrėjai pradėjo savo darbą šioje vietoje. Pasirodo, Rumunijoje gyvena apie 60% visos Europos rudųjų meškų populiacijos. Ir dažnai pasitaiko (anksčiau pasitaikydavo dažniau, dabar, laimei, retėja), jog žmonės pasiima meškas auginti nelaisvėje. Ar tai augina jas savo kieme kaip augintinius, ar naudoja reklamos tikslais restoranuose, viešbučiuose, siekdami pritraukti daugiau lankytojų, arba priverčia jas dirbti cirkuose ar gyventi prastai prižiūrimuose zoologijos soduose. Pagrindinė šio rezervato misija – gelbėti tokias meškas, patekusias į nelaisvę ir nepriežiūrą, ir apgyvendinti jas kuo labiau jų natūraliai gamtai artimesnėse sąlygose. Iš lėto keliaujame po didelę rezervato teritoriją ir gidė pasakoja skirtingas meškų istorijas – viena buvo laikoma mažame narve netoli restorano, o geležinis narvas vasaromis įkaisdavo, o žiemomis sušąldavo, tad meškos letenos, nuolat stovėdamos ant tokio narvo pagrindo, buvo visai sužalotos; kita meška buvo fotografo augintinė, o šis, norėdamas, kad ji nesibaimintų fotografuotis su praeiviais, išlupo jai iltinius dantis ir nuolat apsvaigindavo, kad būtų meilesnė; dar kita meška buvo laikoma tokiame siaurame ir aukštame narve, jog tam, kad galėtų kažkiek judėti, ilgainiui buvo priversta beveik visą laiką vaikščioti ant dviejų kojų; dar kita, patyrusi gilias psichologines traumas dėl nuolatinio buvimo narve, pradėjo iš lėto ėsti savo pėdas ir taip save žudyti… – kiekviena istorija, rodos, baisesnė už kitą ir lyg skaudus gumulas užstringa gerklėje. Šiandien rezervate yra virš 100 išgelbėtų meškų, kiekviena meška turi savo vardą ir istoriją. Vienos meškos puikiai prisitaikė naujoje aplinkoje, kitos, dar toliau kenčia nuo psichologinių traumų. Daugelyje metų augusios nelaisvėje, kai kurios meškos tik atvykę į rezervatą išmoksta užmigti žiemos miegu – nelaisvėje jos tiesiog neturėjo galimybės išmokti, ką reiškia žiemoti. Bevaikštant suprantam, kad tikrai atyvkom ne į zoologijos sodą – į meškas pažiūrėjom tik iš tolo, bet buvo gera išgirsti, kas daroma dėl jų. Jeigu kada keliausite Rumunijoje, labai reikomenduojame užsukti ir paremti rezervato veiklą bent jau taip: https://www.ampbears.ro/en/visit.

Atsisveikinę su meškomis ir rezervatu, pajudame toliau, link mažyčio Viscri miestelio. Miestukas mažytis, neasfaltuotomis gatvėmis ir sunkiu privažiavimu, tačiau įdomus savo istorija. Dar XIII amžiuje, pakviesti Vengrijos karalių, į Transilvaniją atvyko vokiečiai. Tačiau šį teritorija buvo pavojinga ir dažnai nusiaubiama už Karpatų gyvenančių priešų, tad būtent dėl šios priežasties, vienu svarbiausių veiksnių, užtikrinančių saugumą ir išgyvenimą, tapo įtvirtintų pastatų statymas. Ypatingai gerai tam tiko speciailiai tvirtinamos mūrinės bažnyčios. Ir Viscri miestelyje yra išlikusi viena tokių įtvirtintų bažnyčių.

Keliaujame link miestelio senu, bet jau tvarkomu, keliuku. Kelias išgremžtas, nuvažinėtas techninio transpoto, vietomis susidarę geros purvo duobės. Abu nuo važiavimo per duobes linguojame autobusiuke ir laikom kumščius, kad tik kur neužklimptumėm. Išlendam iš posūkio ir prieš mus tokia gera didelė purvo duobė:

– Žiūrėk, kiaulė! – rodau Daliui ir negaliu nustoti juoktis. Tikrai – vidury kelio, pačioje didžiausioje purvo duobėje iki kaklo įlindusi guli kiaulė. Šalia jos taisosi įlysti dar viena draugė.

– Puikus rumuniškas kelias, – prapliūpstam juokais abu. Visi pasakojimai, legendos ir istorijos apie blogus Rumunijos kelius niekada neminėjo, jog čia vidury kelio gali sutikti į duobę sulindusių kiaulių!

Laimei, aplink purvo duobę radom apvažiavimą, tad nereikėjo drumsti kiaulių maudynių ir, toliau nuoširdžiai jukdamiesi, nuvažiuojam tolyn.

Atvykstame į Viscri – spalvoti namukai supa pagrindinę, dar žvyru dengtą, gatvę. Žmonės pravažiuoja vežimais su arkliais. Močiutės, įsitaisiusios ant suoliukų lauke, mezga kojines. Sklida gandas, kad sužavėtas šio miestelio autentiškumo, pats Anglijos princas Čarlzas čia nusipirko dar 18-ame amžiuje statytą namą. Pasistatome autobusiuką ir einame apžiūrėti bažnyčios. Viskas išlaikę savo autentiškumą, medinės bažnyčios grindys girgžda nuo kiekvieno žingsnio, o laiptai į bokštą pasitinka užrašu, jog lipkite aukštyn tik suvokdami visas rizikas savo gyvybei. Per daug neišsigandę apsižvalgėm po apylinkes ir iš viršaus, apžiūrėjom ekspozicijas ir išnaršėm visus kambarėlius bei ginybinius įtvirtinimus. Vieta tikrai įdomi ir išlaikiusi savo ypatingumą.

Artėja vakaras ir mes vėl kely – prieš akis laukia Sigišoara miestas. Atstovėję gerą kamštį vien patekti į miestą, pasistatome autobusiuką stovėjimo aikštelėje netoli senamiesčio. Stovėjimas parai čia kainuoja 5 lėjas – šiek tiek daugiau nei eurą. Susimokame už parą stovėjimo aikštelės darbuotojui – čia liksime ir nakvoti. Pavakarieniaujame ir išpėdinam į senamiestį. Užkylam į kalniuką, praeinam pro miesto vartus ir mus pasitinka visa spalvų paletė – kiekvienas namas nudažytas ryškiaspalve, vis kitokia spalva! Vakaro saulėje, rodos, akys raibsta nuo visų spalvų. Vaikštom siauromis gatvelėmis ir nespėjam grožėtis, koks jaukus ir gražus senamiestis – neveltui įvertintas ir UNESCO.

– Kaip aš pasiilgau va taip pabūti kokiam senamiesty, – lėtai gurkšnodamas alų restorane centrinėje senamiesčio aikštėje sako Dalius. – Kalnuose gerai, bet kartais reikia ir senamiesčių, – juokiamės, kad viskame reikia atrasti balansą. Bet kur čia nesidžiaugsi, kai alaus bokalas senamiesčio pačiame centre kainuoja 8 lėjas – nepilnus 2 eurus.

– Man rodos mes dar sugrįšim į Rumuniją ne kartą.. – sakau Daliui ir pradedame galvoti apie kitas ateities atostogas, kada čia vėl bus galima aplankyti šią šalį. Tik su tokia mašina, kad nebūtų baisu važinėti rumuniškais keliais.

STATISTIKA:

Nakvynės vietos:
– Kempingas netoli Berca Purvo Vulkanų.
– Pieva stovyklavietėje netoli Piatra Craiului nacionalinio parko.
– Stovėjimo aikštelė netoli Brano pilies.
– Stovėjimo aikštelė netoli Sigišoara senamiesčio.

sprogsta purvo vulkano burbulas